Kai Martynas Liuteris 1517 metais prikalė ant Vitenbergo bažnyčios durų savo 95 tezes apie katalikų tikybos netobulumą, sukėlė didelį dalies visuomenės pasipiktinimą, nesupratimą ir buvo atskirtas nuo bažnyčios. Jam buvo grasinama inkvizicija.
Tinklo maitinimas, jo švarumas neturi absoliučiai jokios įtakos garso kokybei jei stiprintuvas normaliai suprojektuotas ir pagamintas. Tai reiškia, jog jame netaupyta, sudėti trikdžių filtrai, maitinimo transformatorius turi aplink save uždėtą varinę trumpai jungtą viją sklaidos laukui slopinti ir tt. Visokios gudrybės, kaip ypatingi tinklo kabeliai, šakutės ir pan. yra visiška nesąmonė, skirta melžti pinigus iš lengvatikių audiofilų.
Visi tarpblokiniai kabeliai, ar garsių firmų, ar dėdulės Liao Kinijos kaimelyje pagaminti, "skamba" vienodai. Vienintelis skirtumas - išvaizda, naudojimo patogumas ir garantija, kad brangesnis nenulūžinės po poros dienų. Garso kokybei jie nepasireiškia niekaip. Visokie strėliukių paišymai ant "kryptinių" laidų tekelia juoką. Žinoma, kabelis turi būti padarytas laikantis taisyklių, pavyzdžiui šarvas pajungtas tik viename gale ir per jį neturi eiti signalas. Dažnai šito elementaraus dalyko nesilaikoma. Tarpblokinai laidai tegali turėti įtakos vieninteliu atveju, kai pirminis blokas turi didelę išėjimo varžą ir tada ji būna šuntuojama tarpblokinio laido talpumu. Bet tai sako ne apie kabelio savybes, o apie pirminio bloko neraštingą konstruktorių.
Visi kolonėlių kabeliai, jei tik jie vienodo skerspiūvio matuojant pagal varį ir vienodos ominės varžos, "skamba" absoliučiai vienodai. Garsui neturi jokios įtakos, ar jų gnybtai paauksuoti, ar padengti kokiu kitu ne tokiu kilmingu metalu. Tokie dalykai teturi įtakos ilgaamžiškumui ir oksidacijai. Na, dar estetikos prideda, vartotojas maloniau jaučiasi. Negirdintiems kabelių "skambesio" paprastai metamas argumentas "pas jus per prasta aparatūra, kad išgirstumėte". Ir apskritai esate loozeris, kad negalite nusipirkti aparatūros, per kurią girdimas kabelių skambesys.
Šitas kolonėlių pajungimas dviem atskirais laidais, atskiriant aukštų ir žemų dažnių garsiakalbius neduoda absoliučiai jokio efekto. Prasmės turi tik bi-amping, kai naudojami atskiri stiprintuvai aukštiems ir žemiems dažniams stiprinti. Apie tai rašoma netgi Wikipedijoje: http://en.wikipedia.org/wiki/Bi-wiring
Subai, t.y. viena dėžė vietoje normalaus dydžio dviejų kolonėlių stereo sistemose yra visiškas nonsensas. Jie matyt yra sukonstruoti labai taupių inžinierių su viena ausimi. Nėra gerai skambančios sistemos su subwooferiais. Sklando požiūris (matyt subų gamintojų paskleistas), kad žemi dažniai vienodai atkuriami per abu kanalus. Tai netiesa, jei paklausysime kad ir The Beatles LP, išgirsime jog bosinė gitara groja tik per vieną kanalą. Bet čia ekstremalus atvejis. Apskritai, kiekvienas tonmeisteris rašo savaip. Simfoninio orkestro sistemoje su subu apskritai neįmanoma pakenčiamai atkurti.
Jei atsinešėte pasiskolintą originalų CD diską ir kompiuteriu pasidarėte jo kopiją, jis skambės visiškai taip pat kaip originalas. Garsas apie blogą piratinių diskų skambesį pasklido todėl, kad dažnai turguje pirkti diskai būna pagaminti iš mp3 formato, sužvejoto interneto platybėse. Visokie džiteriai, kuriais taip gąsdinama, praktiškai iš klausos neatskiriamas dalykas.
Visos šnekos apie tai, kad garsui turi įtakos kokiais laidais sumontuotas stiprintuvas savo viduje, yra visiška nesąmonė. Kaip ir nesąmonė, kad garso kokybei turi įtakos jų izoliacijos rūšis, visokie teflonai ir panašiai. Izoliacija teturi reikšmės estetiniam vaizdui ar patogumui montuojant, pavyzdžiui teflonas nesilydo lituojant laidą. Žymiai svarbesnis dalykas yra ne tai koks tas laidas, bet jo skerspjūvis stiprių srovių grandinėse. Labai svarbūs grynai konstruktyviniai dalykai, sakykim kvalifikuotas žemės laido išvedžiojimas. Kodėl toks lyg ir nežymus dalykas yra labai svarbus, kartais didele dalimi nulemiatis stiprintuvo braižą, aprašyta čia.
Nėra šiais laikais "deguoninio" vario. Visas varis bedeguoninis, nebent rastumėte kur šiukšlyne pažaliavusio gabalą. Užtai audiofilinėse reklamose tokio galime rasti.
Štai ši audio sistemos dalis kaip tik turi daug įtakos visai sistemai. Tereikia pasakyti viena, kad mažo tūrio kolonėlėmis niekaip nepasieksime labai kokybiško garso, ką dažnai matome bandant. Senos, audio aukso amžiaus kolonėlės dažnai skamba geriau ir natūraliau už visokius brangius naujadarus. Beveik nebeliko, pavadinkime - grynai inžineriškų gamintojų, kurie įrenginius projektuodavo pagal akustikos principus, o ir patį akustikos mokslą jie savo laboratorijose nuosekliai vystė. Kalbu apie tokius, kaip Altec Lansing, Philips, Braun, A/D/S, JBL, Siemens ir kitus. Pora tokių pavyzdžių - Tachnics SB-10000, kur panaudota ruporinė sistema ir Diatone DS-V9000 su įprasto tipo akustika. Tiesa, reikia pripažinti, kad paskutiniu metu pasirodė aukštos klasės gaminių, pritaikytos naujos pažangios technologijos. Tačiau bendroje akustinių sistemų masėje tokie gaminiai iš tikro yra retenybė. Labiau kreipiamas dėmesys į dizainą ir marketingą nei į optimalius inžinierinius sprendimus.
Visokios gudrybės ir dizaineriški triukai patefonuose neturi absoliučiai jokios įtakos garso kokybei. Teturi įtakos pati galvutė, jos adata ir disko guolis, kuris gali įnešti mechanizmo bildesius, jei nebus pakankamai kokybiškas.
Taip prieš kurį laiką reklamuoti lydmetaliai su sidabru neturi jokios įtakos garso atkūrimo kokybei. Jie atsirado po to, kai buvo pradėta drausti lydmetalius su švinu dėl jo nuodingumo darbininkams. Šitą netrukus atrado audiofilijos sektantai ir pradėjo plačias diskusijas, kuris lydmetalis duoda geresnį garsą :)