DVITAKTIS WILLIAMSON'O STIPRINTUVAS, 1947 METŲ PROVERŽIS ::: 2019 ::: ⌂⌂⌂

„Williamson“ stiprintuvo pasirodymas 1947 m. pabaigoje pakeitė „hi-fi“ pasaulį amžinai. 1930 m. technikai ir išradėjai padarė didelę pažangą kurdami technologijas, kurios padėjo pagerinti muzikos ir garso sistemų garso kokybę. Pavyzdžiui, 1940-aisiais sukurti mikrofonai buvo tokie, kad būtų atkuriamas visas garsinių dažnių diapazonas su mažais iškraipymais. FM radijas, pasirodęs 1930 m. pabaigoje, suteikė klausytojams naują muzikos ir pramogų šaltinį su puikia garso kokybe. Pakeistas komercinis principas, kai buvo pereita iš brangių komercinių sistemų, tokių kaip filmų pramonėje naudojamos, prie nebrangių plataus vartojimo prekių. Vienas iš jų buvo garsusis Williamsono stiprintuvas.

Schema

circuit

D. T. N. Williamsonas buvo anglų inžinierius, dirbantis M. O. Valve Company. Vėliau jis dirbo kompanijoje „Ferranti“. Jo stiprintuvo schema pirmą kartą buvo paskelbta žurnalo „Wireless World“ straipsnių serijoje 1947 m., ir jis iš karto pritraukė daug dėmesio. Schema nebuvo labai sudėtinga, tačiau aparatas buvo kruopščiai sukonstruotas, siekiant padidinti lempų ir kitų sudedamųjų dalių atitikimą. Williamsonas rekomendavo naudoti lempą KT66 ir kuri lieka naudoti iki šiandien. Dar vienas svarbus komponentas buvo labai brangus, pagal užsakymą pagamintas transformatorius. Nuo to laiko buvo daug aukštos kokybės dvitakčių stiprintuvų schemų, tačiau Williamsono konstrukcija išliko populiari. Įdomu tai, kad pats Williamsonas niekada negamino stiprintuvų, tačiau pasiūlė savo dizainą kitiems nemokamai. Daugelis kompanijų pasiūlė produktus, naudojančius savo schemas, ir daugelis mėgėjų pasigamino savo „Williamson“.

cir

Jei pažvelgsime į šio stiprintuvo schemą tai pamatysime dvitaktį stiprintuvą su neigiamu grįžtamu ryšiu bei paskirstytos apkrovos fazoinvertoriumi V2. Konstruktorius, žinodamas apie tokio fazoinvertoriaus neigiamas puses, po jo pastatė dar papildomą laipsnį su nedidelio stiprinimo triodais V3-V4. Tokie triodai turi gerokai silpnesnį Millerio efektą, be to papildomas laipsnis leido išsiūbuoti galinį laipsnį neforsuojant fazoinvertoriaus, leidžiant jam dirbti maža amplitude, tuo būdu mažinant iškraipymų lygį jame. Dar labiau mažino iškraipymų lygį panaudotas neigiamas grįžtamas ryšys per rezistorių R25. Kadangi NGR sumažino bendrą stiprinimą, prireikė papildomo laipsnio V1. Visumoje gavosi labai pažangi tiems laikams konstrukcija, pasižyminti puikiu skambesiu. Šis stiprintuvas buvo daugelį kartų kopijuojamas įvairių gamintojų su nedideliais ir neesminiais pakeitimais. Smulkus šio aparato aprašymas PDF formatu. Sudėtingiausia detalė, nuo kurios didele dalimi priklausys visas stiprintuvo darbas, yra jo išėjimo transformatorius. Toks transformatorius yra aprašytas čia.

Jei kas ruoštųsi gaminti sau PP stiprintuvą, rekomenduočiau nukopijuoti būtent šį nekaprizingą aparatą. Jame, praktiškai nieko nekeičiant, galima panaudoti 6N8S arba 6N1P vietoje 6J5. Taip pat vietoje KT-66 galime panaudoti 6P3S arba kokybiškesnę karinę G-807.