Schema

Beskaitinėjant senojo radijo forumą ir žiūrinėjant muziejinius XX amžiaus pradžios eksponatus, kilo noras pabandyti, kaip iš tikro veikia tokio tipo radio imtuvas, kokios jo galimybės. Ar iš tikro galima tokiu primityviu aparatu girdėti tolimas stotis?

Schemą šiam imtuvui pasirinkau gan paprastą, viso labo 3 lempikės. Pirma lempa regeneratyvinis detektorius, po jos seka du garsinio dažnio stiprinimo laipsniai. Dariau viską iš to, kas mėtėsi po ranka, ar buvo užkišta palėpėn, kaip niekada neprisireiksiantys daikteliai :) Kadangi nutariau gaminti beveik 90 metų senumo aparato analogą, kiek įmanoma stengiausi panaudoti to meto detaliukes, varžas, senus kondensatorius ir tt.

Schema kaip matome visai paprasta, tačiau gaminant reikia kreipti dėmesį į daugelį dalykų, norint kad veiktų patikimai ir stabiliai. Pirmąjį variantą aš buvau surinkęs vien su nykštukinės serijos lempikėmis, bet jis pasirodė prastokai, priartėjimas prie generacijos buvo gan staigus. Naudotis buvo nepatogu, o to viso priežastis buvo netikusi komponuotė ir ilgoki laidai į pirmos, svarbiausios lempos tinklelį. Aš 6Ž2P pakeičiau į dar senesnę 6K7, kurios tinklelio išvadas viršuje ir tinklelio charakteristika kitokia, prailginta. Po šio pakeitimo imtuvo darbas pasikeitė kardinaliai.

Visų regeneratyvinių imtuvų principas yra gan paprastas. Jį 1914 (!) metais užpatentavo amerikiečių inžinierius Edvinas Armstrongas. Tokio tipo imtuvai buvo naudojami dar II pasaulinio karo metu, pvz. garsusis vermachto imtuvas TORN.E.b.

Veikimo principas.

Imtuvas veikia trumpųjų bangų diapazone, kadangi vidurinės bangos gerai priimamos tik vakare, o trumposios turi taip vadinamų dieninių ir vakarinių bangų ruožų. Taigi, galima pasiklausyti bet kuriuo paros metu. Apimamas 19-49 metrų diapazonas. Signalas iš antenos patenka į regeneratoriaus lempos tinklelį. Aišku, jis dažnai visiškai silpnutis ir net sustiprinus dar dviem lempomis stiprinimo nepakaks, norint išgirsti kokią tolimesnę stotį. Idėja yra tame, kad tas silpnas signalas, kiek sustiprintas pirmosios lempos, per ryšio ritę L2 vėl ta pačia faze paduodamas į įėjimo kontūrą L1, VC1 ir papildo jo energiją. Taip gali vykti tol, kol tos papildomos energijos prisikaups tiek, kad lempa susižadins kontūro dažniu ir užgeneruos kaip koks siūstuvas. To taško, klausantis paprastas AM (amplitutinės moduliacijos) stotis reikia neprašokti. Tai tiesiog toks balansavimas ant generacijos ribos, didinant ar mažinant regeneracinės lempos stiprinimą potenciomeru P2. Kai prieiname prie generacijos ribos, stiprinimas padidėja iki 10000 kartų, priklausomai nuo kontūro ir kitokių dalykų. Prie generacijos ribos labai išauga ir imtuvo selektyvumas (didėja kontūro Q), atrodo jog klausomės neblogo šiuolaikinio aparato :)

Visas tokio imtuvo nepatogumas yra tame, kad vienu metu reikia naudotis dviem rankenėlėmis, t.y. ieškoti stoties ir kita laikyti imtuvą ant generacijos ribos, nes ta riba skirtingose skalės vietose bus vis kitoje vietoje (P2 reiks pasukti daugiau ar mažiau).

Vos prašokus generacijos ribą, toks imtuvas pradės imti ir CW (telegrafo režimas) bei SSB (Single Side Band) moduliuotą signalą. Tiesa, SSB kuriuo dirba radijo mėgėjai, pagauti labai sunku, derinimas rankenėle vyksta vos ne mikronais, čia reiktų naudoti labai gerą vernerio mechanizmą, o ne tokį primityvų kaip šiame aparatėlyje. Bet pagauti pavyksta.

Įspūdžiai naudojantis šiuo senoviniu aparatuku tokie - pilna skalė stočių. Girdisi daugybė Kinijos, arabų šalių, Rusijos, Rumunijos, BBC, vokiečių, prancūzų, Irano, Pakistano, Ukrainos, Kazachstano, Tadžikijos, Izraelio ir tt. ir tt. stočių. Nesitikėjau tikrai, kad jis taip ims stotis. Šalia stovintis Panasonic maždaug 1990 metų centriukas su trumpų bangų diapazonu veikia žymiai prasčiau. Šiuo metu užmiestyje jam pajungta apie 30m lauko antena, tačiau įdomu, kad pajungus 3m laido gabalą veikia irgi gan gerai.

Truputuką apie konstrukciją, jei kas norėtų ką panašaus pasigaminti. Šasi - gabalas kažkokio seno kompo korpuso. Prie jo prisuktas stiklo tekstolito lapas, iš viršaus nudažytas sidabro spalvos dažais iš balionėlio. Apatinė variuota dalis naudojama kaip bendra žemė, jungiame tiesiog nuo lempų trumpais laideliais. Ritė (labai svarbi dalis) pagaminta iš kokio tai santechninio polietileninio vamzduko gabalo, 4cm diametro. L1 turi 7 vijas, bet susukta sudėjus 3 laidus plokščiai 0,6 mm diametro kartu, taip gaunam tokį trigubą plokščią laidą. Toks metodas padidina ritės kokybę (Q) ir leidžia pasiekti geresnių rezultatų. Ryšio ritė L2 turi 3 vijas 0,5mm laido ir suvyniota ant tokio pat 4cm vamzduko gabaliuko, atpjovus nuo jo apie 7 mm žiedelį. Jį viename gale perkerpam (gaunam tokią C raidę) ir užmaunam ant pirmojo karkaso. Tas leidžia paskui, derinant, keisti ričių padėtį viena kitos atžvilgiu ir keisti ryšio stiprumą. Derinant reikia stengtis pasiekti, kad regeneracija sukiojant P2 būtų pasiekiama kuo švelniau be staigaus šuolio. Jei tai pavyks, turėsime puikiai veikiantį aparatuką.