Kaip žinoma, vientakčiame, SE stiprintuve dirbančiame režimu A per galinę lempą teka pastovi srovė Ia. Ši srovė sukuria stiprų magnetinį lauką išėjimo transformatoriaus šerdyje, todėl yra didelis pavojus, jog šerdies geležis gali būti įmagnetinta iki tokio lygio, kad šerdis įsisotins. Tokiu atveju turėtume didelius iškraipymus, t.y. transformatorius dirbtų netiesiniu režimu bei sumažėtų pirminės apvijos induktyvumas. Įsisotinimui išvengti transformatoriaus šerdyje daromas oro ar kitos nemagnetinės medžiagos tarpelis. Tačiau tarpelis taip pat mažina pirminės apvijos induktyvumą ir dėl to blogiau atkuriami žemieji dažniai. Taigi, nemagnetinio tarpelio dydis negali būti nei per mažas (dėl įsisotinimo) nei per didelis (dėl induktyvumo mažėjimo). Tarpelis turi būti tokio dydžio, kad esant tam tikrai srovei per transformatoriaus apviją (Ia) pirminės apvijos induktyvumas būtų didžiausias. Šiam tikslui pasiekti galime imtis tam tikros gudrybės ir priversti jau turimą SE stiprintuvą išduoti paslaptį, su kokiu mūsų pagaminto transformatoriaus tarpeliu jam geriausia būtų dirbti.
Brėžinyje matome smarkiai supaprastintą tipinę SE stiprintuvo schemą. Punktyrinėmis linijomis nubrėžti papildomi laidai ir elementai (laikini, naudojami tik matavimams). Šiais sujungimais mes mūsų esamą stiprintuvą laikinai paverčiame žemo dažnio generatoriumi, o generuojamas dažnis apsprendžiamas transformatoriaus pirminės apvijos 1-5 induktyvumo bei papildomo kondensatoriaus C2 talpumo. Orientacinis C2 talpumas turėtų būti apie 0,5-1mkF. Stiprintuvo lempos režimas, jos srovė, priešįtampis turi būti jau sureguliuoti. R6 yra apkrovimo varža, lygi kolonėlių varžai, mūsų atveju 8 omai. Matavimams reikalingi oscilografas signalo kokybei kontroliuoti bei skaitmeninis dažnomatis.
Pirmiausia paruošiame savo naujai suvyniotąjį transformatorių, kuriam reikia nustatyti tarpelio dydį. Transformatorius turi būti nepilnai surinktas, ritė atskirai, geležis atskirai. Įdedame tarp geležies puselių laikiną tarpinę iš plonos gumos, nedidelį gabalėlį, kad galėtų spaudžiamas pasiduoti. Gerai tinka gabaliukas ūkiškos guminės pirštinės. Transformatorių paliekame ant stalo, nededame į korpusą ir prijungiame laidais prie schemos. Toliau mums reikalingas koks nors įtaisas, kuriuo galėtume suspausti transformatoriaus pusiukes taip, kad gumos gabalėlis spaustųsi, plonėtų ir tarpelis keistųsi. Tam gerai tinka paprasti spaustuvai ar staliaus spaustuvas, kuris naudojamas detalėms suspausti klijuojant. Uždedame spaustuvą, bet nespaudžiame, reiškia kol kas tarpelis didžiausias.
Potenciometrą POT pastatome į pačią apatinę padėtį. Įjungiame maitinimą. Lėtai sukame potenciometrą aukštyn, visą laiką stebėdami oscilografo ekraną, kol schema užgeneruoja ir ekrane pamatome sinusoidę. Jei schema neužgeneruoja, reikia sukeisti vietomis antrinės apvijos galus 7-9. Kai generaciją turime, stebime dažnomačio parodymus. Sakykime, matome 120Hz. Tada lėtai pradedame sukti spaustuvą, mažindami transformatoriaus tarpelį. Parodymai turi iš lėto mažėti, pvz. 110, 105 ir tt. Mažės iki tam tikros spaustuvo padėties, paskui vėl pradės didėti ir ko gero matysime pradedant išsikreipti sinusoidę. Reikia įsidėmėti, kokia buvo mažiausia mūsų generacijos reikšmė. Sakysime ji buvo 96Hz. Reiškia, tuo metu turėjome optimalų transformatoriaus tarpelį (tačiau nežinome jo dydžio). Bet žinome, ko reikia siekti.
Išardome transformatorių, atskiriame puseles. Dabar, kaitaliodami įvairaus storio popierėlius, stengiamės nestipriai verždami išgauti tuos 96Hz. Kai tokį popierėlį randame, patepame sujungimo vietą greitai stingstančiais epoksidiniais klijais, įdedame pasirinktąjį popierėlį, suveržiame iki 96Hz (mūsų atveju) ir paliekame klijus sustingti. Klijams sustingus, turime transformatorių optimaliai tinkantį mūsų stiprintuvui.