1938 METŲ VOKIŠKOS RADIJO TECHNIKOS ŠEDEVRAS (2023)

Prisipažinsiu, turiu silpnybę, žaviuosi sena technika. Ypač vokiška, kur visada buvo talentingų inžinierių, ypač mechanikų ir elektronikų. Tiesiog stebina jų ikikarinės technikos sprendimai, projektavimo kruopštumas ir gamybos kultūra. Vokiečių koncernas Telefunken 1938 metais išleido karinį radijo imtuvą Torn.E.b kuris buvo paskutinis imtuvas išleistas pagal tiesioginio stiprinimo schemą, tam metui jau laikomą nepažangia, kai visur viešpatavo modernesni superheterodininiai aparatai. Imtuvas turėjo teigamą grįžtamajį ryšį kas labai didino jo jautrumą ir leido klausytis įvairias moduliacijos rūšis. Net šiais laikais seno radijo mėgėjai gali juo klausytis SSB (Single Side Band) mėgėjiškų stočių ir užmegzti tolimus ryšius, ką galime pamatyti pačiame gale pridėtame video.

Torn.E.b komplektas. Viršuje imtuvas, apačioje kaitinimoir anodinė baterijos bei vieta ausinėms. Pats aparatas nėra labai retas, vokiečiai karo metu jų buvo prigaminę nemažai. Tačiau kolekcionierių yra labai vertinamas ir šiuo metu aukcionuose pardavinėjamas maždaug už 3800-4000 €.

Šioje konstrukcijoje buvo pirmą kartą diapazonų perjungimui panaudota būgninė konstrukcija, vėliau idėja pasigauta kitų ir naudojama daugelyje aparatų, tame tarpe ir latviškame portatyviniame imtuva "Spidola".

Schemos (1) aprašymas

Imtuvas surinktas pagal tiesioginio stiprinimo schemą. Jame 4 lempos, universalios paskirties pentodai RV2P800. Visos lempos vienodos, kas karo lauko sąlygose yra svarbu. Pirmi du laipsnai yra aukšto dažnio stiprintuvai, trečias yra regeneratyvinis detektorius su teigamu grįžtamu ryšiu ir ketvirtas laipsnis tai žemo dažnio stiprintuvas su įmontuotu 800Hz filtru, pagerinančiu priėmimą dirbant telegrafo režimu. Įdomu, kad ši schema leido pasiekti labai didelį aparato jautrumą, apie 10mkV. Tiesa, juo naudotis kiek sudėtingiau nei naujesniais superheterodininiais aparatais, derinant priimamą stotį tenka naudotis ne viena bet dviem rankenėlėmis. Tačiau dėl savo preciziškos konstrukcijos, dėl kruopštaus suderinimo tas nesudaro didelių nepatogumų.

Imtuvas derinamas norimam dažniu gan savotiškai, tokio metodo dar neteko sutikti. Pirmiausia pasirenkamas diapazonas sukant centrinę rankenėlę su ričių būgnu. Centriniame langelyje matome diapazoną, mūsų atveju 5 o dviejuose šoniniuose matome apimamus dažnius. Mūsų atveju tai nuo 955kHz iki 1740kHz. Toliau sukame grįžtamojo ryšio rankenėlę, Ruckkoppl iki generacijos atsiradimo, ir AM moduliacijoje grįžtame truputį atgal, kad generacija nutrūktų. Ši riba labai svarbi, nuo jos priklauso imtuvo jautrumas. Toliau ieškome norimos stoties, sukame Frequenzeinstellung (o, jau tie vokiški sudurtiniai žodžiai) bet skalė sugraduota ne dažniais o laipsniais! Pas mus stovi 38 laipsniai, kas reikš jog priimamas dažnis yra tarp 1180kHz ir 1226kHz. Tikslaus dažnio faktiškai nežinome, bet to meto ryšiams gal ir nebuvo būtina. Viršutiniame langelyje matome kokia yra šiame diapazone laipsnio vertė kilohercais, mūsų atveju 8kHz.

Norint priimti Morzės signalus arba šiuolaikinę SSB, reikia su grįžtamojo ryšio rankenėle pervesti detektorinę lempą į generacijos režimą Tada irgi tenka ta rankenėle operuoti ant generacijos ribos, norint pasiekti maksimalų jautrumą. Bet imtuvas sukontruotas preciziškai, generacija pasiekiama labai švelniai ir mažai kinta visi nustatymai diapazono ribose.

Šio aparato modeliai kurie pagaminti dar iki II pasaulinio karo yra labiausiai vertinami. Karo metu, atsiradus visko deficitui, imtuvas buvo vis "tobulinamas", suprastinamas, panaudoti nebe magnio - aliuminio lydiniai bet cinko - aliuminio, gerokai suprastėjo lydinių kokybė ir išaugo svoris.

Pabaigai labai rekomenduoju pasižiūrėti nuo 1,35 minutės šį video

Matome stebėtinai gerą aparato jautrumą ir kokybišką, švarų priėmimą visuose diapazonuose ir visokiose moduliacijose.